„Manau, būtų aiškiau ir darbdaviui, ir darbuotojui, jei atostoginių mokėjimo iš viso būtų atsisakyta, ir darbuotojas uždirbdamas algą gautų visą sumą ne tik už darbą, bet ir už uždirbtas atostogas – tiek, kiek jis iš tikrųjų uždirbo, be jokių žaidimų su vidurkiais. Tokiu atveju darbuotojas gautų daugiau ir viską, ką uždirbo, iš karto. Dingtų rizika, kad įmonės bankroto atveju darbdavys neišmokės kompensacijų už nepanaudotas atostogas ir pan. Tokiu atveju, kai darbuotojas eitų atostogauti, jis nieko negautų, nes jau viską būtų gavęs su alga. Manau, bus daug nepatenkintų, kurie šauks: „Kaip mes gyvensime tą mėnesį be algos atostogaudami?!“ Atsakymas – planuokitės. Gavote algą ir atostoginius iš karto, išmokite atidėti atostoginių dalį ir jų neišleisti iki atostogų“, – pataria D. Čibirienė.
LBAA prezidentė siūlo ir kitą alternatyvą tiems, kuriems nesiseka patiems susitaupyti.
„Tokiu atveju darbdavys galėtų turėti kokią nors depozitinę sąskaitą tiems darbuotojams, kurie nesugeba susiplanuoti finansų. Pavyzdžiui, jei darbuotojui suskaičiuota, kad reikia išmokėti 1100 Eur algos, tada, remiantis darbuotojo prašymu, iš tų 1100 Eur būtų atidedama 100 Eur į fondą, į kurį neturėtų teisės jokie antstoliai, ir niekas negalėtų areštuoti pinigų, nes tai – darbuotojo pinigai, o ne įmonės. Šio fondo sąskaitai galėtų būti taikomi specialūs reikalavimai, neleidžiantys darbdaviui piktnaudžiauti, naudoti lėšas ne darbuotojo išmokoms. Iš tokio fondo darbuotojui būtų atiduodami pinigai, kai jis eina atostogų. Darbdavys periodiškai informuotų darbuotoją apie sukauptas lėšas ir, jei darbuotojas paprašo 40 proc. sukauptų lėšų atiduoti, darbdavys tiek jam ir perveda. Manyčiau, kad tokios tarpininkavimo paslaugos turėtų būti finansuojamos iš darbuotojo atlyginimo pagal sutartus įkainius darbo sutartyje“, – siūlo D. Čibirienė.
Pridedama, kad kitose šalyse taip pat egzistuoja praktika, kai darbo sutartyse galima susitarti dėl fiksuotos atostoginių išmokos sumos.
Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad, prieš keičiant atostoginių skaičiavimo tvarką, pirmiausia reikėtų nuspręsti, ką daryti su jau sukauptais atostoginiais, kaip juos išmokėti, kaip keisti darbo sutartis dėl naujos tvarkos ir ką daryti, jei nėra lėšų visiškai atsiskaityti už sukauptas nepanaudotas atostogas.
„Manyčiau, keičiant atostoginių skaičiavimo tvarką ir principus, pirmiausia reikėtų visiškai su visais atsiskaityti už sukauptas nepanaudotas atostogas ir tada, kai už viską atsiskaityta, taikyti naują tvarką, pagal kurią atostogų metu atostoginiai nebemokami, nes yra išmokami kas mėnesį su darbo užmokesčiu. Tokiu atveju darbuotojų darbo užmokesčio pajamos padidėtų 1/11 dalimi, bet darbuotojams reikėtų išmokti sugebėti neišleisti to perviršio iš karto ir atsidėti atostogoms. (…) Manau, taupyti visi išmoks gana greitai, kai pamatys, kad negali eiti atostogauti, nes nėra sukauptų lėšų. Darbuotojų aiškinimai, kad jiems būtų sudėtinga gavus didesnę algą atostoginių dalį atidėti atostogoms, skamba kaip vaikų darželio nuogąstavimai“, – nuomone dalijasi D. Čibirienė.
Lietuvos verslo konfederacijos mokesčių komisijos pirmininkas Marius Dubnikovas mano, kad supaprastinti sistemą visuomet yra tinkamas žingsnis. Jis pritaria D. Čibirienei, jog didesnės įmonės formuodamos savo biudžetą gali susidurti su problema, kai atostoginius tenka išmokėti didesnius vien dėl darbuotojo prieš tai gautų premijų ar kitų paskatinimų. Jis išskiria tai, kad keičiant tvarką nepatenkinti gali likti tie darbuotojai, kurie nuolatos gauna premijų.
„Dirbantieji, kurie reguliariai gauna premijų, savotiškai papuola į riziką, kad gali gauti mažiau negu anksčiau. O įmonei išeina, kad retais atvejais galėtų sutaupyti kažkiek pinigų. Ar tai yra didelis skirtumas? Bendrai paėmus tikriausiai didelio skirtumo nėra.
Kitas dalykas – galbūt išnyktų galimybė papiktnaudžiauti, t. y. gavę didesnę premiją kartais žmonės pasiskaičiuoja, kad jiems dabar reikia išeiti atostogų. Tai šis tam tikras papiktnaudžiavimas išnyktų, išnyktų galimybė pasinaudoti atlyginimų svyravimu, ir tikriausiai ta sistema darytųsi paprastesnė, nes administracinė našta pačioje įmonėje nuo to mažėtų“, – svarsto mokesčių ekspertas.
Pasak jo, paprasčiausias variantas būtų, jei žmogus gautų atlyginimą įprasta tvarka, pats planuotų atostogas ir tai, kiek joms prireiks pinigų.
Darbuotojų atstovė: atostoginiai gali būti žymiai skurdesni
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė prieštarauja išsakytoms mintims apie atostoginių skaičiavimo tvarką. Anot jos, dabartinė tvarka nėra sudėtinga, buhalteriai ją puikiai išmano ir tiems, kurie naudojasi buhalterine programa, tai – sekundžių trukmės reikalas.
„Nė vienas buhalteris nesiskundė, kad būtų komplikuotas dalykas ir būtų sunku apskaičiuoti“, – prideda pašnekovė.
Tiesa, ji įžvelgia, kad pasiūlymas susijęs su tuo, jog kartais apskaičiuojant atostoginius būna įtraukiami ir tie mėnesiai, kai darbuotojas gavo įvairių priedų.
„Pasiūlymas skaičiuoti atostoginius tik pagal darbo užmokestį kai kuriais momentais gali nuskurdinti darbuotoją. Jeigu per paskutinius tris mėnesius buvo tam tikrų papildomų priemokų, kurios įeina į vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo metodiką, tai atostoginių suma bus vienokia, bet jei imtume tik gryną atlyginimą, atostoginiai gali būti žymiai skurdesni – dėl to darbuotojas nukentės finansiškai“, – sako I. Ruginienė.
Ji nemano, kad yra daug darbuotojų, kurie specialiai eina atostogauti tada, kai gauna premiją.
„Kiek tokių yra, kurie pasiskaičiuoja? Be to, kokio stulbinamo dydžio tos premijos, kad būtų galima skelbti tokį rimtą signalą? Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį, kiek pas mus darbuotojų, kurie išeina visą mėnesį atostogų. Beveik su žiburiu nerasi. Dažniausiai, jei išeina, tai privalomų dešimt darbo dienų per metus, nes darbdavys nieko negali padaryti – privalo pagal įstatymą išeiti. Tokių ilgalaikių atostogų, kad išeitų mėnesiui ar daugiau, švietimo sektoriuje gal rastume“, – sako ji.
Anot darbuotojų atstovės, žvelgiant į kitus sektorius, tik vienetai atostogauja taip ilgai. Jos teigimu, dažniausiai žmonės daug dirba ir nė neišnaudoja jiems priklausančių atostogų. Pakeitimas esą būtų visiškai nereikšmingas ir juo darbdavys eilinį kartą nori sutaupyti.
„Nuo įmonės politikos priklauso, kaip žmogus eina atostogų. Jeigu įmonės politika tokia, kad darbuotojas per metus turi išnaudoti atostogas ir sudaromos absoliučiai visos galimybės tą padaryti, žmogus išeina atostogų. Tikrai niekas nesuinteresuotas kaupti po dešimt metų atostogų. Jeigu ir kaupia, tai tikrai tik vienetai, paprastai – darboholikai. Bet dažniausiai kaupia dėl darbo procesų, kai tiesiog negali išeiti arba per mažai žmonių, kad galėtų vienas kitą pavaduoti. (…) Jei premijos mokamos, jos mokamos visiems vienodai, dažniausiai tuo pačiu metu. Taigi negali visa įmonė ar organizacija tuo pačiu metu išeiti atostogų, vis tiek bus tam tikras grafikas. Valstybinėse įmonėse dažniausiai jau sausio mėnesį sudaromas atostogų grafikas ir daroma tik nežymių pakeitimų direktoriui leidus“, – teigia I. Ruginienė.
Ji įsitikinusi, kad siūlymai keisti atostoginių mokėjimo sistemą yra susiję ne su proceso paprastinimu, o dėl to, kad norima kuo mažiau sumokėti darbuotojui.
„Šiandien rinkoje darbuotojų trūksta, tad darbdavys turėtų būti suinteresuotas, jog darbuotojas liktų darbo vietoje ir būtų lojalus, o ne siektų įstatymų pakeitimų, kad nuskurdintų tą patį darbuotoją“, – pokalbį užbaigia I. Ruginienė.