Tačiau J. Cvilikienė pažymi, kad EBPO vertina tik dirbančius asmenis, tad į šią grupę nepatenka didelė dalis jaunimo ir senjorų.
„Mūsų atliktas vidurinės klasės tyrimas atskleidė, kad kalbėdami apie orų gyvenimą finansine prasme lietuviai dažniausiai įvardija, kad tokiam žmogui nebereikėtų sukti galvos dėl kasdienių būtinų išlaidų, jis turi santaupų, būstą (kad ir įsigytą su paskolą), gali bent kartą metuose atostogauti užsienyje, prireikus gali kreiptis į privačias gydymo įstaigas, o jo vaikai turi galimybę mokytis privačiose mokyklose“, – įžvalgomis dalijasi J. Cvilikienė.
Anot jos, visame pasaulyje skirstant pagal panašius apibrėžimus, tokia žmonių grupė vadinama vidurine klase, t. y. ta klase, kuri jau gali atsipalaiduoti dėl kasdienių išlaidų ir investuoti į savo bei šeimos gyvenimo kokybę bei ateitį.
„Swedbank“ Finansų instituto skaičiavimai rodo, kad vidutiniškai šeima su dviem vaikais, gyvenanti Vilniuje senos statybos bute per mėnesį turi apie 500 eurų būtinųjų išlaidų.
„Jei skaičiuojame, kad vidutinis darbo užmokestis šalyje žmogui yra apie 800 eurų „į rankas“ (Vilniuje didesnis – apie 900 eurų), tokiai šeimai laisvų lėšų, atskaičius būtinąsias išlaidas, lieka daugiau nei 1000 eurų. Šios lėšos dažniausiai skiriamos rūbams, taupymui, laisvalaikiui ir pramogoms“, – pastebi Finansų instituto vadovė.
Tuo metu, kalbant apie vienišą žmogų, anot jos, situacija itin priklausys nuo to, ar tai yra studentas, dirbantis specialistas ar senjoras.
„Jauniems žmonėms tenka daugiau lėšų skirti būsto nuomai, tačiau, pavyzdžiui, jei jis – paklausus specialistas, jis tikrai gali uždirbti ir 1500 eurų „į rankas“, tad gyvenimo kokybe nesiskųs. Tuo metu senjorai neretai taupo net kokybiškesnio maisto sąskaita, o apie kultūros renginius ar atostogas užsienyje gali tik pasvajoti“, – atkreipia dėmesį J. Cvilikienė.
Pašnekovė taip pat pabrėžia, kad norint apibūdinti sąvoką „orus gyvenimas“, būtina vertinti konkretaus žmogaus išlaidas, mat gaudamas tokio pat dydžio pajamas Šiauliuose ir Vilniuje asmuo skirtingai mokės už būsto nuomą. Maža to, galbūt jis turi nuosavą būstą, tuomet jo išlaidos vėl bus kitokios. Turintys ir neturintys vaikų gyventojai taip pat turės skirtingas išlaidas ir pan.
„Svarbu matyti ir tai, kiek žmogui lieka laisvų lėšų, jau padengus įsipareigojimus, – akcentuoja J. Cvilikienė. -Kitas svarbus aspektas – turimos santaupos. Saugus ir orus gali būti tas žmogus, kuris yra pasirūpinęs nenumatytomis išlaidomis bei taupo savo senatvei, kad ir jos sulaukus pajamos liktų orios.
Nemažiau svarbu yra gyvenimo būdas – ar žmogus turi galimybę lankytis kultūriniuose renginiuose bei atostogauti.“
Gyvename geriau nei anksčiau
„Mes visi savo praeičiai turime savus parametrus, vertindami jos gerumą: gal tuomet buvome jaunesni ir sveikesni, todėl geriau gyvenome, o gal atvirkščiai, tik dabar, turint darbą, gyvenimas pagerėjo. Tad atmetus subjektyvius kriterijus visuomet padeda objektyvūs“, – atkreipia dėmesį „Swedbank“ Finansų instituto vadovė. Pašnekovė išvardija keletą aspektų, kurie rodo, kad vienareikšmiškai finansiškai gyvename geriau: pernai 36 proc. lietuvių atostogavo užsienyje ir tai yra 12 proc. daugiau nei prieš dešimtmetį, o naujausi „Eurostat“ duomenys rodo, kad lyginant 2017 ir 2018 metų kelionių lėktuvais statistiką, Lietuvos augimas yra didžiausias Europos Sąjungoje (ES) (11 proc.).Maža to, per pastaruosius 10 metų atlyginimai šalyje augo 77 proc., pensijos – 60 proc., o infliacija pakilo 20 proc.
Ko reikia, kad gyventojai daugiau uždirbtų?
Anot Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Verslo aplinkos ir ekonomikos departamento eksperto Gabrieliaus Makuškos, „oraus gyvenimo“ ir net „oraus atlygio“ sąvoka neturi vieno aiškaus apibrėžimo. Tą esą parodo ir minimi „Spinter“ apklausos duomenys, atskleidžiantys skirtingas sumas, kurias gyventojai laikytų oriu atlygiu už darbą.
Kaip jis pažymi, kur kas konkrečiau galima kalbėti apie tai, ko reikia, kad gyventojai gautų didesnes pajamas.
„Darbo užmokestis ekonomikoje iš esmės atspindi šalies produktyvumo lygį. Darbo užmokesčio fondo augimas Lietuvoje pastaraisiais metais buvo spartesnis nei Europos Sąjungos vidurkis, o tai rodo, jog Lietuva vis dar yra „konvergencijos“ kelyje su ES.
Dėl globalios konkurencijos įmonės darbo užmokesčio dydį yra glaudžiai susiejusios su darbo jėgos produktyvumu. Vieno darbuotojo sukurta pridėtinė vertė 2017 m., „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje tebuvo 21,9 tūkst. eurų, kai ES vidurkis buvo 3 kartus didesnis – 66 tūkst. eurų“, – dėmesį atkreipia G. Makuška.
Dar daugiau, anot jo, dėl daugelio metų silpnos ir iki šiol nepakankamai efektyviai veikiančios aktyvios darbo rinkos politikos, įmonėms trūksta kvalifikuotų specialistų. Daugelis darbdavių Lietuvoje nekvalifikuotus darbuotojus esą turi apmokyti patys darbo vietoje.
„Tai yra reikšmingi kaštai įmonei, kurie neatsispindi „kompensacijos už darbą“ statistikoje, tačiau turėtų būti laikomi svarbiu indėliu į darbuotojo kvalifikaciją ir didesnę jo gerovę.
Būtent investicijos į žmogiškąjį kapitalą ir yra vienas iš efektyviausių būdų užtikrinti socialinį mobilumą ir „galimybių lygybę“ – vieną iš svarbiausių oraus gyvenimo aspektų“, – akcentuoja LPK ekspertas.
Maža to, anot jo, vis dar neišnaudojamos tokios techninės priemonės kaip neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) sulyginimas su minimalios mėnesinės algos (MMA) dydžiu, siekiant, kad pajamų mokesčiu iš viso nebūtų apmokestinami gyventojai, gaunantys minimalios mėnesinės algos dydžio darbo užmokestį. G. Makuška pastebėjimu, turbūt geriausiai valstybės rolę, užtikrinant socialinį mobilumą, perteikia „mokymosi visą gyvenimą“ koncepcija, kuri prasideda nuo kokybiško ikimokyklinio ugdymo, efektyvios transporto paslaugų sistemos, informacinių technologijų prieinamumo, profesinio ir suaugusiųjų mokymo, sveikatos sistemų užtikrinimo ir t. t.
„Pavyzdžiui, net 55,7 proc. 15–64 metų amžiaus asmenų Lietuvoje turi prastus technologinius įgūdžius. Palyginti – EBPO vidurkis 37 proc. Apdirbamosios gamybos sektoriuje tai atsispindi žema pridėtine verte: 85 proc. visų Lietuvos šio sektoriaus darbuotojų dirba žemo ir žemo-vidutinio technologinio išsivystymo įmonėse“, – komentuoja pašnekovas.
Anot Europos Komisijos, Lietuvos vidutinio ir aukšto technologinio išsivystymo produktų dalis eksporto struktūroje yra mažiausia ES (35 proc.), kai ES vidurkis siekia 56 proc.
„Kitaip tariant, sukuriamas „užburtas ratas“, kai žemas socialinis mobilumas ir prasti darbo jėgos įgūdžiai verčia pramonę orientuotis į mažos pridėtinės vertės gamybą, kurioje atlyginimai santykinai nėra aukšti. Produktyvumo pokyčiai apdirbamojoje gamyboje daro įtaką visai šalies ekonomikai per atlyginimų augimą“, – pažymi G. Makuška. Lietuvos statistikos departamentas vasario pabaigoje paskelbė, kad per metus darbo užmokestis „popieriuje“ Lietuvoje išaugo 8,6 proc. ir ketvirtąjį praėjusių metų ketvirtį sudarė 1358,6 Eur.