Edgaras Savickas Verslo žurnalistas
www.delfi.lt, 2017 m. vasario 14 d.
Antradienį iš Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų sudaryta Trišalė taryba toliau derėjosi dėl kai kurių diskutuotinų sustabdytojo naujojo Darbo kodekso nuostatų. Taip pat aptarti nedarbo draudimo išmokas prailginantys ir padidinantys pasiūlymai.Posėdyje diskutuota ir dėl kelių sustabdytojo Nedarbo socialinio draudimo įstatymo nuostatų.
Pasiūlyta, kad teisę į nedarbo išmoką turėtų asmuo, kuris iki įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje turi ne mažesnį kaip 12 mėnesių nedarbo draudimo stažą per paskutinius 30 (o ne 24) mėnesių.
Vyriausybės teigimu, taip padidėtų asmenų, kurie gali gauti išmoką, skaičius. Socialiniai partneriai tam pritarė.
Išmokos dydis
Vyriausybė taip pat pasiūlė, kad nedarbo draudimo išmoka būtų mokoma ne 6, o 9 mėnesius.
Be to, norima pailginti didesnių išmokų mokėjimo terminus. Posėdyje diskutuota dėl to, kad kintama nedarbo draudimo išmokos dalis apskaičiuojama taip:
1) 1–3 (dabar 1–2) nedarbo draudimo išmokos mokėjimo mėnesį – 50 proc. apdraustojo vidutinių mėnesinių draudžiamųjų pajamų;
2) 4–6 (dabar 3–4) nedarbo draudimo išmokos mokėjimo mėnesį – 40 proc. apdraustojo vidutinių mėnesinių draudžiamųjų pajamų;
3) 7–9(dabar 5–6) nedarbo draudimo išmokos mokėjimo mėnesį – 30 proc. apdraustojo vidutinių mėnesinių draudžiamųjų pajamų.
Tačiau, kaip paaiškino socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Eglė Radišauskienė, šio klausimo antradienį svarstyti negalėjo, nes jis susijęs su dalinio darbo problematika, dėl kurios sprendimas buvo atidėtas kitam posėdžiui.
„Nedarbo draudimas turi būti vienareikšmiškai didinamas už tą didesnį darbo santykių lankstumą, kuris atsiranda dėl mažesnių išeitinių išmokų“, – pasisakė Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos Klaipėdos regiono koordinatorius Raimondas Tamošauskas.
DELFI primena, kad nedarbo išmokų pastovioji dalis yra 30 proc. minimalios mėnesinės algos (114 eurų). Prie jos prisideda kintamoji.
Išmokai taip pat yra nustatytos „lubos“ – ji negalės būti didesnė nei 75 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio (VDU). Statistikos departamento duomenimis, pernai 3 ketv. šalyje vidutinis darbo užmokestis siekė 793,3 eurų (prieš mokesčius).
Pagal naująjį socialinį modelį išmokos taip pat bus apmokestinamos 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio tarifu, tačiau joms bus taikomas neapmokestinamasis pajamų dydis (310 eurų).
Darnus vystymasis
Dar vienas aptartas klausimas: „Kiekviena iš šalių privalo vengti interesų konflikto ir siekti bendros darbdavio ir darbuotojo ar visų darbuotojų gerovės, darbo santykių darnaus vystymosi ir kitos darbo sutarties šalies teisėtų interesų gynimo“.
Profsąjungos siūlo išbraukti „vengti interesų konflikto“. Darbdaviai tam nepritaria. Vyriausybė laikosi nuostatos, kad prievolė vengti interesų konflikto turi išlikti.
Profsąjungas konsultuojantis darbo teisės ekspertas, advokatas Nerijus Kasiliauskas posėdyje aiškino, kad problema yra dėl to, kad jei nuostata liks tokia, kokia yra dabar, tada kitoje darbovietėje, kuri yra konkurentė, norintis dirbti žmogus praras teisę į kompensaciją už prarastas pajamas kai darbdavys jam to neleidžia.
Gaunantys didesnes algas
Posėdžiavę tarybos nariai svarstė nuostatą: „Darbo sutartyje, kurioje nustatytas mėnesinis darbo užmokestis yra ne mažesnis negu 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio (VDU) dydžiai, galima nukrypti nuo šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytų imperatyvių taisyklių, išskyrus taisykles, susijusias su maksimaliuoju darbo ir minimaliuoju poilsio laiku, darbo sutarties sudarymu ir pasibaigimu, minimaliuoju darbo užmokesčiu, darbuotojų sauga ir sveikata, lyčių lygybe ir nediskriminavimu kitais pagrindais, jeigu darbo sutartimi pasiekiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyra.
Ginčai dėl tokių susitarimų teisėtumo nagrinėjami darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka.
Nustačius, kad darbo sutarties sąlyga prieštarauja šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytoms imperatyvioms taisyklėms ar darbo sutartimi nėra pasiekiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyros, darbo sutarties sąlyga negali būti taikoma, o turi būti taikoma šio kodekso ar darbo teisės normos taisyklė. Bet kuriuo atveju darbo sutarties sąlyga gali gerinti darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose“.
Profsąjungos siūlo, kad nuostata galiotų tik tiems darbuotojams, kurie uždirba ne mažiau nei 3 VDU, o ne 2, kaip yra dabar. Darbdaviai nori, kad liktų 2 VDU riba.
Dalinis darbas
Diskutuota apie dalinio darbo apibrėžimą. Šiuo metu kodekse jis apibūdinimas taip: „1. Dalinis darbas gali būti nustatomas, kai dėl svarbių ekonominių priežasčių darbdavys negali suteikti darbuotojams darbo ir yra grupės darbuotojų atleidimo iš darbo prielaidos.
2. Dalinis darbas yra iki pusės darbuotojo darbo laiko normos trumpesnis darbo laikas, kai dėl darbo laiko sutrumpinimo sumažėjęs darbo užmokestis darbuotojui kompensuojamas, išmokant dalinio darbo išmoką Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.
3. Pagrindas darbdaviui nustatyti dalinį darbą yra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimas dėl dalinio darbo išmokos skyrimo. Darbdavio sprendime dėl dalinio darbo nustatymo nurodoma sutrumpinto darbo laiko normos dalis, nurodoma, kas trumpinama (darbo dienų per darbo savaitę skaičius, darbo valandų per dieną skaičius arba ir viena, ir kita), dalinio darbo pradžia ir trukmė, darbuotojai, kuriems taikomas dalinis darbas.
4. Darbdavio sprendimas dėl dalinio darbo nustatymo įsigalioja nuo tos dienos, nuo kurios vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimu pradedama mokėti dalinio darbo išmoka“.
5. Radišauskienė siūlė šios nuostatos išvis atsisakyti. Ji pabrėžė, kad ji darys didelį krūvį „Sodros“ biudžetui.
Gražina Gruzdienė teigė, kad tam nepritaria, nes dalinis darbas gali būti naudingas krizių metų, kai tas pats darbuotojų skaičius kuriam laikui pasidalina darbo krūvį.
Darbdaviai irgi pasisakė už dalinio darbo palikimą. Galiausiai nutarta sprendimą atidėti.
Terminuotų sutarčių kiekis
Tarybos nariai kalbėjosi apie tai, kiek įmonėje gali būti terminuotų sutarčių. Kodekse dabar rašoma, jog:
„Terminuotų darbo sutarčių nuolatinio pobūdžio darbams negali būti daugiau kaip dvidešimt procentų visų darbdavio sudarytų darbo sutarčių skaičiaus“.
Profsąjungos laikosi pozicijos, kad dėl terminuotų sutarčių trukmės būtų sprendžiama per kolektyvines sutartis.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Jonas Guzavičius sakė, kad jei kolektyvines sutartis pasirašyti galės tik profsąjungos, tada tik 3,5 proc. darbuotojų galės jas turėti.
E. Radišauskienė pastebėjo, kad Lietuvoje yra labai nedaug terminuotų sutarčių.
„Tai, kad 98 proc. darbuotojų dirba pagal neterminuotas darbo sutartis rodo tai, kad esame nepasiruošę galimiems sukrėtimams, kaip buvo per krizę“, – sakė ji.
Vėluojančios algos
Antradienį diskutuota apie pavėluoto darbo užmokesčio išmokėjimą.
„Darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš trijų. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš trijų“, – rašoma sustabdytame kodekse.
Profsąjungos siūlo išbraukti „tačiau ne daugiau kaip iš trijų“. Darbdaviai nori, kad liktų kaip yra.
E. Radišauskienė siūlė, kad galima būtų susitarti dėl 6 mėnesių kompromiso, tačiau galutinis sprendimas atidėtas kitam posėdžiui.
Tvirtins ministras?
Posėdyje pasiūlyta, kad ateityje pavyzdinę darbo sutarties formą tvirtintų ir darbo sutarties pasibaigimo, kai neįmanoma nustatyti fizinio asmens ar darbdavio atstovų buvimo vietos, tvarką tvirtintų socialinės apsaugos ir darbo ministras.
Siūloma, kad ministras spręstų ir dėl tvarkos, pagal kurią darbdavys teritorinei darbo biržai turėtų pranešti grupės darbuotojų atleidimą.
Vyriausybės atsakomybę iki ministro lygio norima susiaurinti ir tokiose srityse kaip kolektyvinių sutarčių sudarymas, darbo ginčų komisijų sudėtis (jų darbo sąlygos), tarpininkų parinkimas, darbo arbitražai (jų sprendimai). Būtent ministras turėtų nustatyti su jomis susijusių tvarkų aprašus.
Dėl visų šių pasiūlymų socialiniai partneriai sutarė. Tačiau pridėta, kad su apmokėjimu susijusiuose klausimuose turi dalyvauti ir Finansų ministerija.