Vilija Andrulevičiūtė, www.lrt.lt 2017 m. gegužės 10 d.
Valdančiųjų aiškinimas, kad naujajame Darbo kodekse bus priimama tai, dėl ko pavyks susitarti Trišalėje taryboje, suteikia stipresnes derybines galias darbdaviams.Mat nesusitarus kodekse bus palikta būtent tai, ką anksčiau priėmė socialdemokratų valdžia ir vetavo prezidentė Dalia Grybauskaitė. Taip LRT.lt sako profesinėms sąjungoms atstovaujantis darbo teisės ekspertas Nerijus Kasiliauskas.
Advokatų kontoros „Triniti“ teisininko manymu, paprasčiausia priimti naująjį Darbo kodeksą būtų buvę tuo atveju, jei dėl įstatymo pataisų būtų susiteklta ties prezidentės veto.
„Ten buvo išryškintos visos probleminės vietos, jų priėmimas, manau, būtų tenkinęs profesines sąjungas, o ir kai kurios darbdavių organizacijos buvo išreiškusios poziciją, kad labai nenukentėtų.
Tačiau buvo nueita šiek tiek kitu keliu, neprisirišta prie prezidentės veto, tad iš esmės tos nuostatos, dėl kurių nebuvo sutarta Trišalėje taryboje, žiūrint pagal prezidentės veto, ir yra probleminės.
Tai – terminuotas darbas, interesų konfliktas, laikini darbuotojai, atleidimas darbdavio valia, daugiau uždirbančių darbuotojų sąlygų pabloginimas. Tie klausimai, matyt, net jei nebus patvirtinti, ateities darbotvarkėje išliks“, – neišspręstas Darbo kodekso ydas vardija teisininkas.
– Valdantieji kritikavo Darbo kodeksą prieš rinkimus, o dabar atsisako ginti darbuotojams palankesnes nuostatas, aiškindami, kad siūlys tai, dėl ko sutarta Trišalėje taryboje. Ar Trišalėje taryboje pavyko iš esmės pagerinti darbuotojų sąlygas?
– Dėl kai kurių gan skaudžių, prieštaringų nuostatų buvo sutarta. Iš dalies buvo sutarta dėl darbo laiko reguliavimo – apibrėžtas maksimalus darbo laikas, sutarta dėl poilsio laiko. Buvo sutarta dėl darbuotojų atstovavimo klausimų.
Darbo santykiai pasižymi tuo, kad kartais juose interesai yra visiškai priešingi – darbuotojas natūraliai nori dirbti kuo mažiau ir už kuo didesnį atlyginimą, darbdavys tikisi atvirkščiai. Tai yra visiškai teisėti, tačiau priešingi abiejų šalių interesai.
Yra daug klausimų, kur yra tiesiog principiniai nesutarimai, priešprieša, ir šioje situacijoje tikėtis, kad Trišalėje taryboje darbdaviai su darbuotojais susitars, yra sudėtinga. Matyt, tokiais klausimais tam ir turi būti politikų valia, sprendimas, ieškant kompromiso ar pasakant, kad kompromisas bus vienoje ar kitoje vietoje.
– Pačiam teko dalyvauti Trišalėje taryboje. Kur problema – profesinių sąjungų atstovai negebėjo savo pozicijos apginti ar darbdaviai buvo pernelyg agresyvūs?
– Gal kartais per daug tikimasi iš Trišalės tarybos. Reikėtų pastebėti, kad esama teigiamos tendencijos – sakoma, kad reikia stiprinti socialinę partnerystę.
Tai yra gerai, tačiau Vakarų šalyse tai yra daroma per kolektyvines derybas, pasirašant sektorines kolektyvines sutartis, apimančias atitinkamus ekonominės veiklos sektorius, ir ten profesinės sąjungos turi teisę streikuoti, darbdaviai turi teisę sutikti arba nesutikti, derybos vykdomos tokiomis spaudimo priemonėmis.
Trišalės tarybos formate profesinės sąjungos spaudimo negali padaryti – jos negali išeiti streikuoti, nes to neleidžia įstatymai.
Realiai Lietuvoje draudžiami ir politiniai streikai. Spaudimas yra įmanomas per kolektyvines derybas, o Trišalės tarybos formatas nėra kolektyvinės derybos.
– Dabartinės valdžios aiškinimas, kad ji priims viską, dėl ko bus sutarta Trišalėje taryboje, yra būdas priimti senąjį ir beveik nepakeistą Algirdo Butkevičiaus vyriausybės Darbo kodeksą?
– Galima vertinti ir taip, kaip jūs sakote, bet aš taip kategoriškai gal nevertinčiau.
Požiūrį, kad bus priimama tai, dėl ko bus sutarta Trišalėje taryboje, vertinčiau teigiamai. Tiesa, pasakymas, kad bus priimama tai, dėl ko bus susitarta Trišalėje taryboje, suteikia stipresnes derybines galias darbdaviams, nes žinoma, kad, nesusitarus, bus priima tai, kas buvo priimta A. Butkevičiaus vyriausybės.
– Minėjote, kad profesinės sąjungos Trišalėje taryboje spaudimo darbdaviams daryti nelabai gali, tai gali daryti kolektyvinėse derybose. Ar tai reiškia, kad darbuotojai turės galimybę išsiderėti geresnes darbo sąlygas konkrečiai su kiekvienu darbdaviu, kad ir koks būtų Darbo kodeksas?
– Taip, toks ir yra tikslas. Daugelis Vakarų Europos valstybių net neturi Darbo kodeksų, klausimai sprendžiami per kolektyvines sutartis ir net ne įmonės, bet sektoriniu ar net valstybiniu lygiu. Lietuvoje per 27 metus ši sistema nebuvo išvystyta.
Mes negalime pasakyti, kad naikiname Darbo kodeksą, o tuomet atsiras tos kolektyvinės sutartys. Darbo kodekso garantijos yra didelės ir darbuotojai labai nesistengia derėtis, nes jie ir taip turi geras sąlygas, ir kolektyvinės sutartys neatsiranda.
Tačiau esant Darbo kodeksui, viskas priklauso nuo politinės konjunktūros – kiekvienas tampo paklodę kaip nori, o nuo 2013-ųjų Darbo kodekse kasmet yra daroma po 10 pataisų.
Jei būtų pereita į kolektyvinį reguliavimą, Darbo kodeksas galėtų būti ne visiškai panaikintas, bet galėtų gerokai nunykti.
– Premjeras Saulius Skvernelis sako, kad Lietuva pagal terminuotų darbo sutarčių skaičių yra antra nuo galo po Rumunijos, Lietuvoje jų labai mažai ir todėl reikia vytis daugiau terminuotų sutarčių turinčias šalis. Gal tikrai tokios sutartys pažangios ir reikia palengvinti jų sudarymo galimybę?
– Klausimas, ar blogai, kad turime mažai terminuotų sutarčių. Neaišku, ar yra įvertinti tie atvejai, kada terminuotos sutartys sudaromos terminuotam darbui. Mes kalbame apie terminuotas sutartis nuolatinio pobūdžio darbui.
Tačiau ES direktyvos terminuotų darbo sutarčių nevertina kaip pažangių, sako, kad jas reikia riboti, jos vienareikšmiai yra nepalankios darbuotojams.
– Naujajame Darbo kodekse įtvirtinta nuostata, kad be darbdavio leidimo specialių žinių turintis darbuotojas negali vykdyti savarankiškos komercinės ar gamybinės veiklos, dirbti pas kitą darbdavį, ir jam už tai nekompensuojama.
Esate sakęs, kad taip yra suvaržoma Konstitucijoje įtvirtinta teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą ir kartu ribojama asmens galimybė gauti didesnes pajamas. Galima tvirtinti, kad Darbo kodeksas galimai prieštarautų Konstitucijai?
– Į šį klausimą, aišku, galėtų atsakyti Konstitucinis Teismas, tačiau iš esmės konstitucines teises galima varžyti įstatymu, ši teisė nėra absoliuti.
Žinoma, Konstitucinis Teismas galėtų pasisakyti, ar šis suvaržymas yra proporcingas, tačiau toks sprendimas prieštarauja tikslui, kad didėtų žmonių pajamos.
Nekalbame apie interesų konfliktą, kuris daro žalą darbdaviui, tai neteisėta ir darbuotojas už tokius veiksmus turi atsakyti.
Tačiau gali būti faktinis interesų konfliktas, kai jokios realios žalos nedaroma. Interesų konflikto sąvoka atveria galimybes darbdaviams į savo įmonės aktus įrašyti draudimą dirbti pas kitus darbdavius.
Tai yra daroma ir dabar, tačiau, nesant Darbo kodekse interesų konflikto sąvokos, teismai sako, kad, jei norite drausti, turite mokėti kompensaciją. Tai sąvokai atsiradus, drausti dirbti pas kitus darbdavys gali nemokamai.
Kad ir koks Darbo kodeksas bus priimtas, manau, bus kreiptasi į Konstitucinį Teismą išaiškinimo dėl įstatymo atitikimo Konstitucijai.
– Dar vienas daug diskusijų sukėlęs Darbo kodekso aspektas – kasmetinių atostogų trukmė. S. Skvernelis teigia, kad kasmetinių atostogų trukmė nemažėja, nors daugeliui atrodo kitaip. Kaip paaiškintumėte premjero aritmetiką?
– Mano asmenine nuomone, atostogas geriausia yra skaičiuoti darbo dienomis, tuomet žmogus gali išeiti ir vienai dienai, ir galbūt netgi pusdieniui atostogų. Kuomet skaičiuojama kalendorinėmis dienomis, atostogos apmokamos už tiek, kiek darbo dienų patenka į atostogų laikotarpį. Taigi jei imsite 14 kalendorinių dienų atostogų, jums bus mokama už 10.
Jei pavyktų susitarti du kartus imi po penkias darbo dienas, o savaitgaliais jūs ir taip nedirbate, tuomet – kas kita, tačiau ne visose darbovietėse taip pavyksta susitarti arba vieniems darbuotojams taip leidžiama, kitiems – ne. Todėl atostogų skaičiavimas darbo dienomis išspręstų tą klausimą.
Buvo pasiūlymas priimti kompromisą – 22 darbo dienas, tačiau profesinėms sąjungoms dėl to būtų tekę atsisakyti ilgesnių atostogų ilgesnį darbo stažą turintiems žmonėms. Įvyko supriešinimas, ką ginti – ilgesnį darbo stažą turinčius darbuotojus (10 metų ir daugiau) ar jaunus darbuotojus. Jauniems darbuotojams būtų geriau 22 atostogų dienos, tačiau ilgamečiams darbuotojams ilgas darbo stažas pastebimai ilgesnių atostogų nereikštų.
– Kokios, jūsų manymu, ydingos nuostatos darbuotojų atžvilgiu šiuo metu išlieka naujajame Darbo kodekse?
– Mano manymu, paprasčiausias ir mažiausiai aistrų keliantis būdas būtų buvęs, kas beje, išrinkus naują valdžią pradžioje buvo kalbėta, – dėl Darbo kodekso pataisų koncentruotis ties prezidentės veto. Ten buvo išryškintos visos probleminės vietos, jų priėmimas, manau, būtų tenkinęs profesines sąjungas, o ir kai kurios darbdavių organizacijos buvo išreiškusios poziciją, kad labai nenukentėtų.
Tačiau buvo nueita šiek tiek kitu keliu, neprisirišta prie prezidentės veto, tad iš esmės tos nuostatos, dėl kurių nebuvo sutarta Trišalėje taryboje, žiūrint pagal prezidentės veto, ir yra probleminės. Tai – terminuotas darbas, interesų konfliktas, laikini darbuotojai, atleidimas darbdavio valia, daugiau uždirbančių darbuotojų sąlygų pabloginimas. Tie klausimai, matyt, net jei nebus patvirtinti, ateities darbotvarkėje išliks.