Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas
www.lpsk.lt 2016 m. vasario 4 d.
Greitai prasidės pavasarinė Seimo sesija. Viena iš aktualijų, kurias Seimas imsis spręsti – naujojo Darbo kodekso (DK) projektas. Jau užkeikimu tapęs pavadinimas. Aistrų, menkinimo ir pažadų objektas. Koks scenarijus laukia pavasarį? Racionalus, ar toks, koks buvo pernai – menkinant oponentus, kalbant netiesą, netgi šmeižiant?
Žinome, kad Seimas šio atsakingo darbo imsis skubiai – jau gauname signalus, kad valdantiesiems socialdemokratams ilgi svarstymai netinka dėl artėjančių Seimo rinkimų. Nes nepriimtas DK projektas yra puiki terpė manipuliuoti žmonių emocijomis. Kaip žinia – tai lietuviškų rinkimų stuburas. Emocijos, o ne argumentai.
Todėl žinome, kad ruošiamasi naująjį Darbo kodeksą priimti kuo skubiau ir tada šį dokumentą padėti į pasiekimų garbės lentą.
Nesiruošiame trukdyti. Tačiau pritarsime tik protingiems žingsniams.
Per pastaruosius kelis mėnesius patyrėme visko. Pagrindinė oponentų linija buvo tokia – profesinės sąjungos trukdo progresui, naujoms darbo vietoms bei ekonominiam šuoliui.
Ir nesvarbu, kad verslas (ne jo atstovai iš asociacijų, o realiai dirbantys kasdien) kalba – ne teisinė darbo aplinka, o darbo vietų apmokestinimas stabdo investicijas. Mokesčių sistema, o ne galimybė greičiau atleisti žmones iš darbo verslininkus priverčia rinktis ne Lietuvą, o Estiją ar kitas šalis.
Lietuvius, beje, taip pat. Ne veltui ūkio ministras Evaldas Gustas prakalbo apie reinvestuojamų pelnų neapmokestinimo grąžinimą. Juk vienas stambus verslininkas jau išsikėlė į Estiją, paskui jį susiruošė ir kiti. Dėl ko? Ar nors vienas paminėjo netinkamas ir neva perteklines darbuotojų socialines garantijas?
Ne – verslas kalba apie mokestines sąlygas.
Tačiau mūsų misija – ne tai. Mes esame tam, kad Lietuvos dirbantieji nesijaustų išnaudojami. Kad valstybės gerovė nebūtų statoma ant parklupdytų darbuotojų kuprų.
Nuo 2015 m. gegužės iškovojome labai daug pakeitimų. Taip, turėjome tik gerą pusmetį išnarstyti šimtus lapų sudarantį DK projekto dokumentą. Rasti jame „povandeninius akmenis“ ir juos pakeisti. Apgynėme mamų ir tėvų teises, teisę į poilsį, į normalų darbo laiką, protingą nuostolių atlyginimą ir dar daugybę labai svarbių akcentų. Kuriuos pajus du trečdaliai Lietuvos gyventojų.
Dabar liko finalinis etapas. Todėl tikiuosi, kad bent jį įveiksime garbingai. Nemeluodami ir nesisvaidydami grasinimais.
Per 2015 m. mes netekome dar vieno gana didelio miesto gyventojų – išvyko beveik 50 tūkstančių dirbančiųjų. Jie pildys Anglijos, Norvegijos bei kitų šalių biudžetus. Ne Lietuvos.
Tuo tarpu mes vieni kitus kaltinsime ir naiviai tikėsime, kad atimdami vis daugiau darbuotojų apsaugų mes Lietuvą paversime patrauklia šalimi dirbti.
Tad kol dar neišvyko visi, kas gali jus, gerbiami Seimo nariai ir ministrai, išrinkti į valdžią, padėkime jiems likti Lietuvoje.
Nes ką jūs valdysite dar po 10 metų?